Pagėgiai įsikūrę aukštėliau užliejamo Nemuno slėnio pakilusioje lygumoje, vakarų vėjus užstojančio pušyno pašonėje. Į pietvakarius plyti Nemuno žemuma, kuri nusitęsia iki Kuršių marių. Miesto pavadinimo kilmė aiški – tai Gėgės upės vardas su priešdėliu pa-. Kiek sunkiau pasakyti, iš kur kilo vardas Gėgė. Vieni pasakoja, kad iš žąsų, kurios mėgo laikytis paupio balose, gagėjimo. Kiti sako, kad iš žodžio gegutė. Kalbininkai linkę manyti, jog vietovardis giminingas nebevartojamam žodžiui gegis, t.y. miškas, rojus.

Pagal naujausių tyrinėjimų duomenis yra laikoma, kad rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą miestas maninėtas 1307 m. gegužės 19 d. viename skalvių aktų – Prūsijos krašto magistro Heinricho fon Plockės Karaliaučiuje išduotame žemių užrašymo ir privilegijų suteikimo akte, kuriame minimi skalvių didžiūnai Beita ir jo brolis Spudas, gyvenantys Gigen žemėje. Šio akto 1393 metų nuorašo originalas dabar saugomas Berlyne, Prūsijos kultūrinio palikimo archyve.

Šiaurės Skalvos kraštas, regėjęs kryžiuočių žygius ir nuo jų gynęs Lietuvą, matęs prancūzų kariuomenės pergales ir pralaimėjimus, regėjęs Nemune plūduriuojančiame plauste caro Aleksandro ir Napoleono sutarčių pasirašymą, matęs Piktupėnuose karalienės Luizos ir jos vaikų gyvenimą, sutikęs keliu pro Mikytus į Peterburgą važiuojantį rašytoją Onorė de Balzaką ir kompozitorių Robertą Šumaną, Eduardo Gizevijaus maloniai vainikuotas Lietuviška Šveicarija, šis kraštas visuomet buvo mielas čia gyvenantiems, o svečiams kėlė žavesį.

Jau 1736 m. Pagėgiuose veikė mokykla, kurią lankė 118 apylinkės vaikų. 1834-1852 m. čia mokytojavo lietuvininkų literatūrinio sąjūdžio dalyvis, vertėjas, publicistas, kalendorių redaktorius Jonas Urbonas (1807-1852 m.).

Galimybių Pagėgiams plėstis atsirado 1850 m., kai kaimą perkirto naujas Tilžės?Klaipėdos kelias. Ypač daug permainų į Pagėgius atvežė 1875 m. čia iš Tilžės atpūškavęs ir Klaipėdos link nuriedėjęs garvežys. 1904 m. traukiniai jau važiavo iki Smalininkų, Lauksargių bei Šiaulių. Pagėgiai tapo stambiu transporto mazgu, čia buvo pastatyta geležinkelio stotis ir paštas. Gyventojų skaičius 1905 m. duomenimis išaugo iki 700.

Susikūrus Vokietijos imperijai Pagėgių krašto gyventojams lietuvininkams grėsė nutautėjimas, bet sąlygos vystytis lietuviškai kultūrai Mažojoje Lietuvoje, kuriai Pagėgiai ir priklausė, buvo daug palankesnės negu carinės Rusijos valdomoje Didžiojoje Lietuvoje. Spaudos draudimo lietuviškais rašmenimis metais (1864-1904) Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose buvo spausdinama didžioji dalis lietuviškų leidinių. Pagėgių krašte, rytuose besiribojančiame su Didžiąja Lietuva, driekėsi pagrindiniai knygnešių keliai. Aktyvus Pagėgių krašto kultūrinis gyvenimas išugdė nemažai žmonių, nusipelniusių prieškario Lietuvos kultūrai.

1920 m., atskyrus Klaipėdos kraštą nuo I pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos, Pagėgiai atsidūrė netoli būsimos sienos, be to, tapo administraciniu naujai sukurtos apskrities centru. 1923 m. Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos, tuomet prasidėjo ne tik kultūrinis, bet ir kitų sričių Pagėgių krašto klestėjimas. Lietuvos valdžia suteikė Pagėgiams miesto teises, skyrė nemažai lėšų infrastruktūros plėtrai.

Miestelyje susitelkė apskrities valdžia, buvo įkūrta muitinė, pasienio policija, kariuomenės dalinys. Jame veikė trys bankai, trys viešbučiai, kelios parduotuvės, knygynas, keli gydytojų kabinetai, biblioteka. Penktadieniais vykdavo dideli arklių turgūs. Labai sparčiai daugėjo gyventojų – valdininkų, pedagogų, prekybininkų, statybos darbininkų. 1925 m. jų buvo apie 1400, o 1932 m. spaudoje minimas skaičius – 4000. Neįtikėtinais tempais buvo tiesiamos naujo gatvės, statomi įvairūs pastatai. Pagėgiai tapo sparčiausiai augančiu Lietuvos Respublikos miestu.

Pagėgiuose veikė nemažai lietuviškų visuomeninių organizacijų – Šaulių būrys, Vilniui vaduoti sąjunga, Giedotojų draugija. Tuo metu savo kultūrine veikla ėmė garsėti šiame krašte gyvenę Vydūnas, Vilius Gaigalaitis, Enzis Jagomastas, Martynas Jankus, Adomas Brakas, Johanesas Bobrovskis. Be to, kraštas garsėjo Šereitlaukio ir Šilgalių dvaruose veisiamais žirgais, derlingomis Nemuno žemupio pievomis, garsiuoju Tilžės sūrio keliu. Deja, klestėjimas, kaip kirviu nukirtus, baigėsi 1939 m. kovo 22-ąją hitlerinei Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą. Nustojo veikti visos lietuviškos valdžios įstaigos, panaikinta Pagėgių apskritis, apie 1500 gyventojų turėjo paskubomis trauktis į Didžiąją Lietuvą. Miestas buvo pamirštas ir apleistas.

Penketą metų valdytas nacių, patyręs didelių praradimų 1944-aisiais miestelis nesuklestėjo ir sovietmečiu. Tiesa, iki 1962-ųjų Pagėgiai dar išlaikė rajono centro teises, bet vėliau tapo, galima sakyti, Šilutės rajono užkampiu su nuolat mažėjančiu gyventojų skaičiumi.

Pokario dramų fone į svetimas šalis išvaryti ar į Sibirą ištremti vietos gyventojai ne gera valia paliko šį kraštą. Naujieji šeimininkai, paskatinti bendruomeninės sovietinės santvarkos, ne tik nepasinaudojo krašto ekonominiu ir kultūriniu išskirtinumu, bet tik labiau jį nugyveno. Užstačius turgaus aikštę, buvo sudarkyta senoji urbanistinė struktūra, nukentėjo istorijos ir architektūros paminklai. Tad praradęs etnokultūros šaknis ir savimonę, ant garsios praeities griuvėsių kraštas ne kažin ką pastatė.

Vis dėlto reikia paminėti, kad Pagėgiai gali didžiuotis bent likusiu unikaliu architektūros paveldu. Jame ryškūs trys sluoksniai – senojo kaimo, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vokiško miesto ir 1923-1939 m. augusio Lietuvos Respublikos centro. Pagėgiuose nemažai namų, turinčių ne tik architektūrinės, bet ir istorinės vertės.

2000 m. Pagėgiai tapo naujai įsteigtos savivaldybės centru. Savivaldybės gyventojai vėl renka  Tarybą, turi merą. Nors miestas tebėra nedidelis (2003 m. čia gyveno apie 2400 žmonių), tačiau įkūrus savivaldybę įvairiapusiškai suaktyvėjo kultūrinis visuomeninis gyvenimas, atsigavo verslas. Savivaldybė daug dėmesio skiria krašto istorijos tyrinėjimams.

Reikėtų pasidžiaugti 2003 metais išleista Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės knyga „Šiaurės Skalva“, Pagėgių Garbės piliečio, architekto istoriko Martyno Purvino knygomis apie Mažosios Lietuvos ir tuo pačiu Pagėgių krašto dvarus, Klaipėdos universiteto docentės Silvos Pocytės išskirtiniu dėmesiu mūsų kraštui. Džiugina konstruktyvi bendrystė su Mažosios Lietuvos lietuvininkų bendrija, Vydūno draugija, Pasaulio lietuvių bendruomene ir jos atstove, pagėgiške Jūrate Jablonskyte-Caspersen, Mažosios Lietuvos draugija išeivijoje, Lietuvos šaulių sąjunga Lietuvoje ir išeivijoje ir kt. Akademikai Domas Kaunas, Daiva Kšanienė. Audronė Kaukienė, Aušra Martišiūtė-Linartienė savo darbais prisideda prie Pagėgių savivaldybės kultūrinio gyvenimo. Šalies dailininkai, žurnalistai, etnokultūros specialistai dažni svečiai mūsų žemėje. Daugelis jų randa savo saviraiškos lauką Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus ypatingoje „Sueigoje pas Martyną Jankų“ ir muziejaus esančio paveikslų sodo po atviru dangumi vasaros pleneruose. Nestokoja šalies šviesuolių ir krašto svečių dėmesio Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos literatūriniai skaitymai tradiciniame renginyje „Atidengsiu tau žodį it širdį“, o Pagėgių savivaldybės kultūros centro organizuojamos „Joninės ant Rambyno“ ar „Mažosios Lietuvos žąsų turgus“ turi ilgamečius bičiulius ir gerbėjus iš visos Lietuvos ir užsienio.

Taigi pasijutome ne tik turtingi savo praeitimi, bet ir įdomūs dabartimi. Tvirčiau suvokę savo istorines šaknis supratome, jog dabartis yra stipri praeityje, o meilė tėvynei ir pasauliui prasideda Pagėgiuose…